Gintarė Pociūtė

Nusipuošimas

2013

Visuomenėje vyraujantys grožio standartai virsta mėginimu tiražuoti moters išorę. Mane supa grožis, mano šeimos moterys taip auklėtos, joms tai svarbu. Svarbu ir man, nes siekiu pripažinimo ir slepiuosi. Visada slėpdavausi, prisidengdama kitų žmonių istorijomis, išgyvendama panašius jausmus. Atėjo laikas save apnuoginti. Plaukai man- vienas pagrindinių moteriškumo simbolių ir akcentų. Netekusi jų, netenku dalies savęs. Veidas tampa neatpažįstamas. Tai istorija ne apie ligą, tačiau grožio siekimas kartais tampa liga. Į mano asmeninės istorijos veidus galite įdėti savo veidą. Ir tai tampa nebe mano, o neegzistuojančio asmens veidu. Reta moteris norėtų platinti savo „negrožį”. Ko realiame gyvenime neįgyvendinčiau, savo kūrinyje fabrikinio audimo principu kurdama tiražą, aš skatinu nusiimti savo kaukes.

Plaukai turi daugybę prieštaringų konotacijų, turinčių išskirtinės įtakos mūsų gyvenime: tai sveikatos ir patrauklumo ženklas, bet atskirti nuo galvos, jie miršta ir gali sukelti nemalonius jausmus, tapdami atlieka. Tačiau ir būdami negyvi, savyje jie talpina informaciją, kuri gali būti naudinga tiriant visą išsaugotą šios struktūros atmintį.

Yra daugybė, didelę reikšmę turinčių, religinių ir socialinių įpročių, kuriuos sudaro kasdieniai ritualai, mada, griežti religiniai tabu, šamaniški burtai ir vakarais sekamos pasakos. Plaukams didelį dėmesį žmonės skirdavo nuo senovės. Seksualinių ir mistinių galių simboliai atsispindi legendose, padavimuose. Gražių moterų plaukų pagunda rūpėjo religijos, dorovės sergėtojams. Įvairiose kultūrose akcentuojamas virsmo būvio ženklinimas.

Nuo pat žmogaus kultūros aušros, plaukai buvo tam tikra savęs ir tapatumo išraiška. Vyravo plaukų mados, apimant bet kurį laikotarpį ir beveik kiekvieną asmenį. Jie pinami, sukami, suvyniojami, garbanojami, tiesinami, formuojami, surišami, nukerpami, nuskutami, jais netgi audžiama.

Tikriausiai niekas negalėtų paneigti, kad žmogus yra tekstilės kūrinys – iš plaukų pluošto supinta kasa ar ant vyriško torso susiraizgęs plaukų miškas. Pats plaukas menininkui – tobuliausias siūlas. Dvejų magistrantūros studijų metų tyrinėjimo laukas išsikristalizavo į teorinio darbo temą "Žmogaus plaukų panaudojimas šiuolaikiniame mene: nuo ritualo iki koncepcijos". Savo kūrinyje plaukų, kaip medžiagos nenaudojau ir paradoksalu, moters plaukai, virtę simboliu, kinta, kol galiausiai išnyksta. Atsiranda ciklas, kuriame lyg mozaiką kuriu savo „nuplikinimą“. Bet gi nebijokite, aš neprognozuoju sau ligos. Čia aš, tik be papuošalų.

Instaliacija

Technika: skaitmeninis žakardinis audimas

Medžiagos: poliesteris

Matmenys: 13 x 28 x 20 cm