Ernesta Dikinytė

Užklotas. Funkcija - antifunkcija

2014

Norėjau sukurti netradicinį, unikalų antifunkcinį audinį, kuris nebūtų tiesiog audinys, skirstomas pagal klas-ifikaciją: tarkim, užuolaidinis audinys, baldinis audinys, staltiesinis audinys ir t.t. Pradėjau eksperimentuoti su netradicinėmis medžiagomis, paklausiau savęs, kodėl gi audinys negali būti metalinis? Mano tikslas buvo pažiūrėti į audinį nestandartiškai, norėjau išbandyti kitas technologijas, panaudoti kitokias medžiagas, kurios iki šiol nebuvo naudojamos šioje srityje, ir vienas iš mano bandymų buvo į dirbtinę odą subadytos adatėlės. Šis bandymas mane įtraukė savo interaktyvumu, norėjau vis liesti, judinti šį bandymą, stebėti šviesos žaismą adatėlių paviršiuje. Įdomu buvo tai, kad tankiai pribadytos adatėlės priminė kailį.

Pradėjusi daryti šį darbą neturėjau tikslios idėjos, koncepcijos, bet tvirtai žinojau, kad turiu jį daryti. Kadangi atspirtis buvo netradicinis audinys, nusprendžiau daryti ji standartinio dydžio. Siekdama didesnio paveikumo, žinojau, kad nedidelis pavyzdys įspūdžio nesuteiks. Audinio plotį padiktavo dirbtinės odos plotis, ilgį nusprendžiau daryti standartinio užkloto.

Badydama adatėles, mane vis kankino klausimai, kodėl aš jį darau, ko aš siekiu, bet negalėjau rasti atsa-kymo. Tiesiog badžiau, nes intuityviai jaučiau kad turiu badyti. Tuo metu net nesuvokiau, koks svarbus man buvo pats procesas. Tik baigusi badyti, supratau, kodėl. Mechaninis adatėlių badymas į odą mane atitraukdavo nuo kūrybinių minčių, tai buvo kaip meditacija, kurios dėka atsijungdavau nuo visko kas mane supo. Taigi pats procesas tapo prasmingas ir be galo reikšmingas man, kaip menininkei.

Šiuo darbu kviečiu žiūrovą atkreipti dėmesį į menininko poziciją kūrybiniame etape. Tai toli gražu nėra tik malonus procesas, galimybė išreikšti savo požiūrį, tai sudėtingas procesas, kuomet jautiesi lyg ant adatų, kai nori išsakyti kažką prasmingo, bet tau trūksta tinkamų žodžių, negali išgryninti idėjos ir išsireikšti. Kuomet jauti kad esi arti, bet tuo pačiu negali apčiuopti, negali išreikšti. Tai būsena lyg kiekvienas tavo nervas yra jautrinamas, lyg kiekvienas pasvirimas koncentruoja dirginimą vis kitoje vietoje.

Tai tik iliuzija, iš pirmo žvilgsnio tai minkštas kailis, užmestas ant jaukaus fotelio, kur gali atsisėsti ir ramiai pamastyti, bet iš tiesų tai adatėlių prismaigstytas aštrus, badantis užklotas. Paradoksalu, bet menininkas savo noru sėdasi į šį krėslą, kiekvieną sykį išgyvena tą patį, tik kaskart vis kitaip. Badydama adatėles, stebėdama šviesos žaismą jų paviršiuje supratau, kad turiu perkelti tą vaizdą į kitą materiją. Taigi sekantis etapas – adatėlių nuotraukos išaudimas žakardo technologijomis. Išdidinus vaizdą noriu sutelkti žiūrovo dėmesį į detales, kaip vaizdas kinta atsiradus kitam apšvietimui. Nors vaizduojamas objektas yra šaltas, aštrus, bet vaizdas sušvelninamas būtent žakardo pagalba. Darbas yra ir tęsinys, ir atskirą gyvenimą gyventis kūrinys.

Technika: smaigstymo adatėlės, mechaninis(rankomis) adatėlių badymas į odą, skaitmeninis žakardinis audimas

Medžiagos: dirbtinė oda, smaigstymo adatėlės, poliesterio siūlai

Matmenys: 140 x 200 cm, 2 x 50 x 70 cm